Aš save ilgą laiką bandžiau
įtikinti, kad ko noriu – negausiu. Galvojau “kad ir kaip aš stipriai to noriu,
kad ir kiek aš apie tai svajoju, rašau ir kalbu – negausiu”. Tikėjausi, kad
žvarbus žiemos vėjas nusineš mano svajonę, kuri mane kurį laiką žudė iš vidaus.
Prisimenu, kad laukiau akimirkos, kuomet praeis tas noras turėti Tave glėbyje,
norėjau, kad nejausčiau Tavo šilumos, Tavo rankų prisilietimo, nes galvojau,
kad tai tik viena kvaila naktis, kuri pasitaikė mūsų gyvenime. Aš galvojau, kad…
kad Tau to nereikia, kad Tu to nenori. Bet aš klydau, labai stipriai klydau.
Kuomet perskaičiau vidurį
nakties žinutę “Išeisi į lauką?” per kūną perbėgo šiurpuliukai, pradėjau jausti
jaudulį, galvojau ką daryti. Žinojau, kad labai noriu Tave pamatyti, išgirsti,
bet svarsčiau ar verta? Aš nebuvau įsitikinusi. Jaučiau baimę lyg maža mergytė.
Bet tada supratau, kad gyvenimas tik vienas duotas, negaliu praleisti progų, turiu
imti ir daryti! Negi reikia bijoti rizikuoti? Ir dabar taip džiaugiuosi, kad
00:30 aš buvau kartu su Tavimi ir mus gaubė vakaro tamsa ir vėsa, kuri greitai
išnyko. Žinodamas, kad bijau kutenimo ėmei kutenti lyg mažą mergytę, o aš lyg
tokia būdama – kikenau ir kartojau “baik, bijau!” Tu sustojai ir stipriai
apkabinai ir visa laiką laikei savo glėbyje. Žinai, tuo metu viską pamiršau,
ėmiau galvoti tik apie mus. Prisiminiau, ką buvau galvojus anksčiau ir
supratau, kad aš noriu likti Tavo glėbyje, jausti Tavo šilumą, Tavo rankų
prisilietimą.
Netikėjau, kad tas, kurį
pažįstu daugiau negu tris metus vieną dieną man kuždės į ausį mielus žodžius,
laikys savo glėbyje pasisodinęs ant kelių, vidury nakties priverst šokti, įsisodins
į automobilį ir kuomet paklausiu “kur važiuojam?, linksmai atsakys “nežinau!”.
________________
Svajojau, siekiau ir kovojau.
Dabar aš plaukioju meilėje.
Su Tavimi.
Aš įsimylėjau.
