Laikyti tavo ranką delne. Jausti tavo lūpas ant kaklo. Bučiuoti į lūpas. Žiūrėti į akis. Kartu juoktis. Apsikabinti. Kandžioti žandus. Kutenti tave. Stengtis nebijoti tavo kutenimo.Stebėti žvaigždes. Kalbėti. Tylėti. Nenorėti paleisti vienas kito. Suprasti, kaip svarbu yra turėti vienas kitą. Bijoti paleisti, prarasti. Saugoti. Sakyti vien tiesą, viską, nes pasitikim. Pasitikėti.
laukti, kol vėl taip bus.
Kažkam pasibaigus, mes ir vėl pradedam to laukti, kažkam išėjus, mes svajojame, kad sugrįžtų...
Prabėgus žiemai, Kalėdoms, Naujiems metams, mes ir vėl pradedam jų laukti, net nepasibaigus vasaros atostogoms, mes kuriame planus, kur vyksime kitą vasarą, ką pasižadėsime nuveikti. Mes laukiame.
Bet mano laukimas kitoks. Aš laukiu jo, kuomet galėsiu viską pakartoti, kuomet galėsiu jaustis vėl laiminga, šypsosiuos, o jeigu bus liūdna, galėsiu to neslėpti. Jis paklaus, kodėl liūdžiu, kaip ir aną kartą, jis paguos, supras ir vėl galėsiu jaustis laiminga, juoktis kartu su juo iš bet ko... Net iš bandymo susikalbėti su paukščiais. Mes tokie. Arba, aš tokia ir jis toks. Galbūt tai neesam mes, nesvarbu, man vistiek to reikia, kaip mums visiems deguonio, banalu, bet taip jau yra. Prisirišau kaip raištelis prie baliono, kurį paleido į dangų dauguma abiturientų, užrašę norą, svajonę.
Įdomu, kiek dar ilgai turėsiu laukti, kol pasibaigs tai, ko net nežinau ir nemoku įvardinti, turbūt, ir pats nežinai kas tai yra, o tuo labiau kodėl. Bet laukiu, nebe pirmą kartą laukiu ir tikiu, kad visas tas 'kažkas' pasibaigs.
