Viskas prasideda netikėtai, bet blogiausia, kad viskas ir baigiasi netikėtai. Būtent tuomet,kai to labiausiai reikia, kaip ir pritrūksta cukraus pyragui arba paskutinių pokalbių. Pokalbiai. Dabar to man ir trūksta, ne, ne su mama, tėčiu, broliu ar seserimi, ir ne su kaimynu, kurį matau į mėnesį porą kartų. Man trūksta pokalbių su Tavimi, kurie prasidėdavo nuo tik ką pramerktų akių ir baigdavosi tuomet, kada rankose nebeišlaikydavau telefono ir akių vokai laptelėdavo žemyn. O kartais tai tęsdavosi iki paryčių, nors ir tekdavo skambinti vienas kitam, kad prikelti, bet aš už tai nepykstu, nors dažniausi Tumane prikeldavai, o man Tave prikelti pavykdavo rečiau. Kartais atrodo, kad nieko man taip nereikia, kaip pokalbio su Tavimi, aš nežinau kuo Tu toks man ypatingas, kad man to reikia. Man trūksta gyvenime Tavęs labiau, nei ko kito, keista, bet niekada dar taip nesijaučiau, niekada dar nieko taip nesiilgėjau. Man keista ir tai, kad Tau pavyksta puikiai mane ignoruoti, nors tikiu, kad Tu supranti kaip aš jaučiuosi, bet kodėl?
Nėra dienos, per kurią nepagalvočiau "Kodėl?", "Ar tai pasikeis?", " Ką Jis veikia?". Aš tiesiog tapau priklausoma nuo tokių minčių. Nors kažkada buvau priklausoma nuo Tavęs, tokio tikro, linksmo ir...ir man to labai trūksta. Jeigu tik galėčiau visa tai pasakyti... Jeigu tik aš išdrįsčiau, turėčiau progą. Smalsu, kaip reaguotum. ar šaltu veidu žiūrėtum, ar ką nors pasakytum, ar apsisuktum ir nueitum..?
Mano kambario sienos turbūt pavargo girdėti tas pačias mano mintis, pagalvė pavargo nuo mano nelaimingo veido. Bet aš dar turiu kruopelytę vilties.
/o, mano meilė, išėjo, ne su kita, o šiaip...man liko tik tai rugpjūtis.../
