Tik nežinau ar dėl stalinės lempos, kuri dulka už mano lovos, o kačiukai ją nuolat nuverčia, blausios šviesos ir kalėdinių lempučių, kurios kabo ant karnizo nuo praeitų metų ir nuolat keičia spalvas, ar dėl draugų juoko, kuris įsigėrė į kambario sienas, o gal tai dėl judviejų bučinių, kurių buvo pilnas vakaras ir man rodos, kad dabar papurčius tą rožinę pagalvėlę jie pradėtų byrėti, panašiai, kaip vakar iš dangaus netikėtai pradėjo kristi snaigės.
O gal man jauku dėl to, kas buvo praeity, nes šiandien visa tai prisiminti taip velniškai malonu. Šiandien mano galva pilna pokalbių nuotrupų, kvailų frazių ir jūros ošimo, minčių apie grojimą gitara,norą sugrįžti, nes liūdna žiūrėti kaip ji dulka ir verkia kampe, bet vistiek, žinau, kad nepradėsiu groti, žinau, kad nieko neišmoksiu, nes tiesiog neturiu pakankamai kantrybės, neturiu kantrybės to mokyti save, man reikia kažko, kas baksnotų į šoną ir kartotų kaip ką daryt. Gal kažkada ir vėl išsitrauksiu gitarą iš dėklo, pagrosiu Mamontovo dainų nuotrupas, keletą šiaip gražių akordų derinių ir padėsiu ją vėl atgal į kampą, ir ji vėl dulkės, kol vėl sugalvosiu visa taip pakartoti.
Man jauku dėl gyvenimo, dėl stalinės lempos, lempučių kabojančių ant karnizo, kampe dulkančios gitaros, muzikos, judviejų bučinių, jo apkabinimų, delnų kutenimo, fotely miegančios katės, minčių apie nieką, prisiminimų, kurie plaukia iš nuotraukų, pasakodami skirtingas istorijas, jauku netgi dėl ilgesio, kurį vis dar jaučiu. Man jauku.
šį vakarą labai norėjau parašyti kaip jaučiuosi.
padariau tai.
gal kažkiek ir geriau, nors dar tiksliai nežinau.
bet iš tikrųjų, mano kambaryje jauku.
velniškai.
12:20am
