Štai greitai bus metai, kai susilažinau su Tavimi ir nustojau gerti kavą, įrodžiau pati sau, kad galiu gyventi ir be jos, nors vienu metu, Dievaži, nebuvo panašu, kad aš galėčiau funkcionuoti nesusileidus dozės kavos puodelio skrandin. Du mėnesiai prabėgo nuo dienos, apie kurią nė nėbūčiau pagalvojus, nes niekada taip nedariau ir žinojau, kaip yra skaudu, kai kažkas kitas taip padaro. Nuliūdinau.
JAU dešimt mėnesių, dešimt mėnesių, kai dar kartais vakarais prisimenu Tave, naktis pripildytas mūsų juoko ir nuoširdžių pokalbių, Kartais naktimis jaučiu Tavo rankas, kurios nuolatos kutendavo mano šonus, lūpas, kurios netikėtai priliesdavo manąsias. Norėčiau, kad Tu suprastum, kaip kartais sunku yra apie tai galvoti. /Visada sunkiausia sugrįžti į vietas, kurios sukelia didžiausius prisiminimus, o bėda ta, kad iš tų vietų ištrūkti negali./ Ir taip, man dar velniškai trūksta naktinių susirašinėjimų ir nuoširdžių patarimų.
Vienu metu buvau įsitikinusi, kad 2015-ieji man buvo patys geriausi metai, nes viskas tikrai buvo nuostabu. Netrūko šypsenų, bučinių ir apkabinimų, netrūko koncertų, veiklos ir minčių, kurios spalvindavo mano gyvenimą ir kas geriausia, juose nebuvo streso ir tiek pykčio/neapykantos. Kažkokiu būdu norėčiau sugebėti nustoti apie šiuos įvykius galvoti, nenoriu ištrinti, nenoriu prarasti prisiminimų, kurie man yra labai brangūs, kurie privertė mane pakilti ir gyventi, tik kartais noriu sustabdyti visa tai, dėl pačios savęs.
