man reikia apie tai pagalvoti

     "Visi darome klaidas, visi klystame",visi tai šimtus, o gal net tūkstančius kartų girdėjome, kai atsiprašinėjome draugo ar mamos, gal netgi tiek pat kartų mes tai sakėme draugui, kuomet jis atsiprašinėjo mūsų.
     Kažkada buvau tokios nuomonės, kad jeigu žmogus prišiko mūsų draugystėje ne pirmą, ne antrą ir ne trečią kartą, neleisiu jam visa to išvalyti, nes viso to šlamšto per daug ir tas išvalymas nepadės manęs atsiprašyti. Bet...kai matau, kad žmogus suprato, padaręs daug klaidų, daug klydęs aš stipriai susimąstau, gal vis dėl to leisti išvalyti visa tai? Viskas būtų kitaip, jeigu praleistas laikas kartu būtų...beprasmis, pilkas, bet dabar... Dabar su šypsena veide aš prisimenu mūsų vakarus praleistus kartu, maisto gaminimą ir fotografavimasį, kuomet nebuvo ką veikti, kuomet mūsų galvos buvo tuščios lyg puodynės. Žinau, kad kažkadą tą žmogų labai peikiau savo draugų rate ir sakiau, kad viskas, nes tuomet pyktis buvo užėmęs viršūnę šitoje problemoje, bet dabar... Nežinau. Smagu, kai po pusmečio nebendravimo jis paklausia tavo patarimo ir juo pasinaudoja, jaučiuosi reikalinga.
    Vis dėl to, gyvenimas įdomesnis, kai yra tokių įvykių, kuomet išmokau atstumti žmogų, tarsi norėdama pasakyti 'Ką nors darydamas, pažiūrėk į veidrodį', kad pagaliau suprastų, kad reikia vertinti tai ką turi, kad visi patarimai buvo duoti norint gero, kad kuomet braukėm ašaras, jos buvo tikros.
Aš savo draugams atiduodu viską, ką galiu jausti.

Kartais gyvenu prisiminimais, mūsų pokalbiais, jų juoku, savo mintimis.

     Baigiasi vasara ir tik tuomet pradedu jos ilgėtis. Tačiau dar nespėjus mums atsisveikinti aš pradedu planuoti, kada pavyks mums susitikti, nes jau tuomet pradedu ilgėtis visko. Laukiu tos akimirkos, kada iš tolo pamatęs su šypsena veide sakysi:"Šitą tai tikrai atsimenu",- ir priėjęs apsikabinsi, lyg nebūtum matęs metus, nors dažniausiai taip ir būna. Kiekvieną kartą vis nauja aplinka, kiekvieną kartą vis nauji mus supantys veidai. Pastebėjau, kad kiekvieną kartą susitikę mes iš naujo prisimenam tai, ką žinom vienas apie kitą ir sužinom dar daugiau. Aš to nepavadinčiau meile, tai tik susižavėjimas, kuris blėsta, o vėliau vėl išryškėja, panašiai kaip rūkas, kuris iš pradžių būna tirštas it mamos virta moliūgų sriuba mano dubenėlyje, o vėliau jos nebelieka, kaip ir rūko, kaip ir mano susižavėjimo. Aš pamirštu.
     Kartais gyvenu prisiminimais, mūsų pokalbiais, jų juoku, savo mintimis. Aš nežinau, kodėl aš mėgstu galvoti apie tai, ką mes veikėme, ką su kuo kalbėjome, kodėl aš viską prisimenu su menkiausiomims smulkmenomis. Jei tik galėčiau, tai kiekvieną kartą vis tai kam nors pasakočiau vėl ir vėl, ir vėl. Kol man pačiai galų gale nusibostų. Bet...bet tuomet aš atrasčiau kitą istoriją, kurią vėl galėčiau pasakoti be perstojo ir taip visados. Ne, ne visados, bet iki tol, kol aš užsimerkčiau, o mano kūnas taptų šaltas, kuomet būtų pabaiga.
     Jeigu reiktų išsirinkti penkis žmones, kurie liktų su manim visą gyvenimą, aš net neabejoju, kad tarp jų būtum ir Tu.