Kažkada buvau tokios nuomonės, kad jeigu žmogus prišiko mūsų draugystėje ne pirmą, ne antrą ir ne trečią kartą, neleisiu jam visa to išvalyti, nes viso to šlamšto per daug ir tas išvalymas nepadės manęs atsiprašyti. Bet...kai matau, kad žmogus suprato, padaręs daug klaidų, daug klydęs aš stipriai susimąstau, gal vis dėl to leisti išvalyti visa tai? Viskas būtų kitaip, jeigu praleistas laikas kartu būtų...beprasmis, pilkas, bet dabar... Dabar su šypsena veide aš prisimenu mūsų vakarus praleistus kartu, maisto gaminimą ir fotografavimasį, kuomet nebuvo ką veikti, kuomet mūsų galvos buvo tuščios lyg puodynės. Žinau, kad kažkadą tą žmogų labai peikiau savo draugų rate ir sakiau, kad viskas, nes tuomet pyktis buvo užėmęs viršūnę šitoje problemoje, bet dabar... Nežinau. Smagu, kai po pusmečio nebendravimo jis paklausia tavo patarimo ir juo pasinaudoja, jaučiuosi reikalinga.
Vis dėl to, gyvenimas įdomesnis, kai yra tokių įvykių, kuomet išmokau atstumti žmogų, tarsi norėdama pasakyti 'Ką nors darydamas, pažiūrėk į veidrodį', kad pagaliau suprastų, kad reikia vertinti tai ką turi, kad visi patarimai buvo duoti norint gero, kad kuomet braukėm ašaras, jos buvo tikros.
Aš savo draugams atiduodu viską, ką galiu jausti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą