Įsiklausyk, aš tavęs ilgiuosi.

      Aš kiekvieną vakarą imu tavęs ilgėtis vis labiau, nes tavęs nebėra ir nežinau kur ieškoti. Tu tyli, tavo balso stygos nutrūko ir turbūt pažadai ir pasakyti žodžiai plaikstosi naktyje, medžių viršunėse. Aš bandau išspjauti gumulą užstrigusį mano gerklėje, kuris atsirado nuo tavo nebūties. Ar tau neskaudu ir neliūdna? Turbūt atsakytum "Ne", o aš nusistebėčiau ir nudelbčiau akis į žemę nežinodama ką tau dar pasakyti, žodžiai strigtų gerklėje, galbūt net pravirkčiau. Ne, ne viduje, nes ten senai pravirkau  nuo tavo nebūties.
       Aš skaičiuoju dienas, valandas, kuomet prasidėjo nebūtis, kuomet ji man pasidarė baisi, kaip niekad. Norėčiau pamatyti tavas akis, norėčiau išgirsti tavo balsą. Prisimenu, kai sakei, kad nori, kad viskas būtų ilgai ilgai, o aš sakiau, kad bijau momento, kuomet jis pasibaigs, nes turbūt taip ir bus, bet aš tikiu, kad tai nepabaiga, nes taškas nepadėtas, o knygos pabaigoje nepasirašėme ir neužvertėme jos kartu. Mes laukiam kuomet galėsime pradėti rašyti naują skyrių, ketvirtą, nes dabar tam kaip tik laikas.
      Įsiklausyk, aš tavęs ilgiuosi.