Prisijaukinsiu ilgesį

     Prisijaukinsiu ilgesį, tą, kuris sklaido ore lyg saldus liepų žiedų kvapas. Prisijaukinsiu jį taip, kad jis galėtų atstoti geriausius mano draugus.
     Kiekvieną dieną, vakarą ir rytą aš jaučiu didelį ilgesį, kuris apsilanko per Tave. O gal per Juos? O gal Jūs čia niekuo dėti ir aš ilgiuosi tik tų dienų, saulės spindulių ir paukščių čiulbėjimo, tik tų dienų, kuriose buvote Jūs ir atlikote savo vaidmenį lyg spektaklyje. Aš pati kartais nežinau ko ilgiuosi ir ko man trūksta... Ar šiltų Tavo pečių ir rankos, kurią laikiau savo delne, ar ramių vakarų, kuomet palydėdavau saulėlydžius?
     Nebaugu gyventi su ilgesiu, nors kartais jis ir nėra labai malonus, nors ir kartais jis panašus į niūrus rudenio vakarus, kuomet į palangę barbena lietaus lašai ir katinas ieško pastogės, norėdamas išlikti sausas. Bet tai nesvarbu, svarbiausia tai, kad ilgesys yra tik mano ir jo nesupras nė vienas žmogus, net jeigu tai būtum ir Tu...

O gal...jauti ilgesį ir Tu?

mums.

Svajonės būtinos gyvenimui

Kodėl mes svajojam? Ar tam, kad siektume savo svajonių, kūlversčiais, o gal pasistiebdami, lyg maži

vaikai ant lentynos esančio saldainio?
 Kad pasiekę savo tikslą pamirštumėm, kaip mes kažkada to siekėme ir tai taptų kasdienybe, lyg kavos puodelis, kurį tu išgeri ryte stovėdamas balkone, o vėliau surūkai cigaretę?
 Pameni, kažkada tai buvo 'kažkas tokio', o dabar tai yra...'kažkas nieko'.
 Ar mes svajojam tam, kad svajonės neišsipildytų ir tada likusį gyvenimą, arba didžiąją jo dalį, mus graužtų iš vidaus ir nuolat kuždėtų 'kodėl tu to nesieki?'.
 Kodėl mes tai darom?

Bet būk geras, nenustok svajoti.

Svajonės būtinos gyvenimui.