Kiekvieną dieną, vakarą ir rytą aš jaučiu didelį ilgesį, kuris apsilanko per Tave. O gal per Juos? O gal Jūs čia niekuo dėti ir aš ilgiuosi tik tų dienų, saulės spindulių ir paukščių čiulbėjimo, tik tų dienų, kuriose buvote Jūs ir atlikote savo vaidmenį lyg spektaklyje. Aš pati kartais nežinau ko ilgiuosi ir ko man trūksta... Ar šiltų Tavo pečių ir rankos, kurią laikiau savo delne, ar ramių vakarų, kuomet palydėdavau saulėlydžius?
Nebaugu gyventi su ilgesiu, nors kartais jis ir nėra labai malonus, nors ir kartais jis panašus į niūrus rudenio vakarus, kuomet į palangę barbena lietaus lašai ir katinas ieško pastogės, norėdamas išlikti sausas. Bet tai nesvarbu, svarbiausia tai, kad ilgesys yra tik mano ir jo nesupras nė vienas žmogus, net jeigu tai būtum ir Tu...
O gal...jauti ilgesį ir Tu?
mums.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą