Keturi mėnesiai ir vienuolika dienų praėjo nuo dienos, kuomet tylą paskelbei Tu, trys mėnesiai ir keturios dienos praėjo nuo dienos, kuomet prisidėjau prie tylos paskelbimo ir aš.
Kažkas susirado savo rudens paukštes ir išskrido su jomis nežinia kur, tik žinau, kad jie paliko mane čia, vieną. Kažkas žadėjo, kad niekad nepaliks, bet paliko, išėjo, pabėgo. Kažkas pamiršo, kad galėjau būti kiekvieno vakaro pašnekove apie daržoves ir mieste skraidančius balandžius.
Aš taip pasiilgau kasdieniškų pokalbių apie rudenį, naujas dainas, lietų, svajones ir vakar mamos iškeptas bandeles. Aš taip pasiilgau...
Anądien, kelionės metu namo, visą laiką kalbėjau ir negalėjau sustoti, tuomet labiausiai ir pajaučiau, kad aš velniškai pasiilgau pokalbių. Apie ką kalbėjau su vaikinu, kuris sedėjo šalia manęs? Apie picas, picerijas ir tai, kur skaniausius gamina padažus. Tada supratau, kad man reikia tiek nedaug, kad galėčiau šypsotis nuoširdžiai Tau, sau ir pasauliui.
Mes šnekėjome apie picas ir juokėmės. Nuolat vienas kitą pertraukėme.
VISKAS.
Man reikėjo TIK TIEK.
Kodėl dabar jums pasidarė sunkiau atrasti laiko pokalbiams?
Kodėl meilės reikalai tapo svarbiau už draugus?
Kodėl visi ėmė ir lyg susitarę nusprendė nutilti?
labai pasiilgau Mamontovo ir Likšos koncertų, guodžia tai, kad vienas iš jų - labai greitai.
...bet jeigu nuspręsit sugrįžti, žinot, kad priimsiu.
šiandien spalio dvidešimta diena, o man pirma pamoka - laisva.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą