Aš bandžiau pamiršti praeitį dabarties glėbyje

   

   Stoviu nakty, po žvaigždėtų dangumi ir užvertus galvą stebiu žvaigždes, skrendantį lėktuvą turbūt Kauno link, tiesa, virš čia, kur aš gyvenu yra pagrindinis lėktuvų kelias, tad jų čia gausybė. Šiuo metu man nesvarbu tai, kad pro atsegto palto atlapus kūno link skverbiasi šaltis. Rankos kišenėse, tačiau pirštus judinti darosi vis sunkiau, rodos, kad jie užsirakina ir nenori nė krustelėti. Bet tai man dabar nesvarbu.
     Šaltis skverbiasi pro nosį, plaučių link ir jaučiu malonią vėsumą gerklėje, kurią peršti ir prakalbėti darosi vis sunkiau, bet paltas vis dar atsegtas, o ant kaklo kabo netvarkingai užsuktas šalikas ir man nesvarbu. Norėčiau ištraukti rankas iš kišenių, ištiesti jas dangaus link ir sugriebti glėbį žvaigždžių, o vėliau stipriai mostelčiau ir mesčiau jas atgal į dangų.
     Kartu su noru surinkti žvaigždes mintyse sukasi JIE. Vieną atstūmiau aš, kitas galima sakyti, kad atstūmė mane. Sakyčiau karma, bet pirmiau buvau nuspirta aš. Ir tik po kiek laiko supratau, kad pasineriant į kito žmogaus glėbį pamiršti tai, kas tave varė iš proto nebus lengviau, priešingai. Laikyti ranką to, kuris Tave saugo, myli ir gerbia šimtu procentų yra be galo gera, bet tik ne tada, kai tai darydama galvoji apie kitą žmogų. Ir labiausiai dėl to ant savęs pykstu, kad leidau įsimylėti mane tam, kuris jausmams gali atsiduoti visu savimi, visa savo esybe. Aš bandžiau pamiršti praeitį dabarties glėbyje. Kažką priverčiau liūdėti, nemiegoti naktį ir rašyti mielas žinutes man, bandant susigrąžinti. Aš kažkam sugadinau tam tikrą gyvenimo etapą, gal kelias dienas, savaites, o gal ir mėnesius, dėl to labiausiai ir pykstu. Norėčiau trenkti tam, kuris mane varė iš proto, vėliau išėjo nieko nepasakęs, vertė liūdėti pusė metų, nuolat apie tai galvoti, ieškoti tylos priežasties, noriu trenkti už tai, kad per jį aš skaudinau kitą žmogų, pati to nenorėdama. Norėjau apsisaugoti nuo liūdesio ir pasinerti į naujos meilės glėbį.
    Bet vis tiek, ilgiuosi rankos, kurią galėjau laikyti, ilgiuosi apkabinimų ir šonų kutenimo, ilgiuosi naktinių pasivažinėjimų nežinia kur, mielų žodžių ir šypsenos, ilgiuosi vakarų, kuomet keturiese žiūrėdavome filmus ir juokdavomės iš senų istorijų. Tik nežinau ar ilgiuosi tos asmenybės, kuri mane laikė glėbyje, labiau ilgiuosi to jausmo. O gal kartais ir jo, nes jeigu buvau, reiškia kažką bent kažkiek jaučiau.