Tu ištiesei ranką link manęs lyg kažko ieškodamas, bet aš nesupratau, nežinojau ko Tu ieškai, ko tau reikia, kol Tu nepalietai manosios rankos, kol nesunėrei pirštų. Kur tuo metu aš buvau? Aš pakilau į mezosferą. Ne! Aukščiau! Aš buvau egzosferoje, ten, toli, kur niekas daugiau nėra buvęs. Aš šypsojausi akimis, lūpomis, širdimi. Aš viduje pradėjau dainuoti meilės dainas.
Tu pažadinai drugelių tvirtovę, kuri yra manyje, kuri miegojo nuo lapkričio mėnesio. Lyg per stygas, per mano pirštus braukei smiliumi, kutenai delną, bet stengiausi nesijuokti, nes tai buvo mūsų paslaptis. Aš tiek daug šnekėjau... Su Tavimi, kitais, nenorėjau užmigti, norėjau visa tai jausti amžinybę. Visi buvo pavargę, bet nuo Tavęs aš atsigavau, todėl neleidau miegoti Tau, neleidau pasinerti į sapnų pasaulį, bet... Tu mane pats ten privertei nukeliauti, kuomet stipriau patraukei už rankos link savęs, apsikabinai, vėl sunėrei mūsų pirštus ir liepei miegoti... Jaučiau, kad šypsaisi ir Tu, kai šypsojausi aš, kuomet glostei plaukus, kuomet pirštu perbraukei per lūpas...
aš...
įklimpau...
Skaičiau turėdamas pojūtį lyg tai būtų man parašyta.
AtsakytiPanaikintiAr akcentuodama kreipinį to siekei, ar turėjai omeny konkretų asmenį, kad ir netikrą?
Turėjau omeny vieną ir konkretų asmenį, kadangi visa tai, ką parašiau pati ir išgyvenau. (:
Panaikinti