2016 m. vasario 27 d., šeštadienis

kartaisbūna,kadlabainorirašyti,betrašairašaiirsupranti,kadbūnairtaip,viskąišreikštižodžiaistiesiognebesugebi.

     Man patinka skaičiuoti, skaičiuoti dienas, mėnesius ir savaites iki man reikšmingų arba nelabai įvykių pradžios arba tokių įvykių 'metinių' arba kitokių '''sukaktuvių'''.
     Štai greitai bus metai, kai susilažinau su Tavimi ir nustojau gerti kavą, įrodžiau pati sau, kad galiu gyventi ir be jos, nors vienu metu, Dievaži, nebuvo panašu, kad aš galėčiau funkcionuoti nesusileidus dozės kavos puodelio skrandin. Du mėnesiai prabėgo nuo dienos, apie kurią nė nėbūčiau pagalvojus, nes niekada taip nedariau ir žinojau, kaip yra skaudu, kai kažkas kitas taip padaro. Nuliūdinau.
     JAU dešimt mėnesių, dešimt mėnesių, kai dar kartais vakarais prisimenu Tave, naktis pripildytas mūsų juoko ir nuoširdžių pokalbių, Kartais naktimis jaučiu Tavo rankas, kurios nuolatos kutendavo mano šonus, lūpas, kurios netikėtai priliesdavo manąsias. Norėčiau, kad Tu suprastum, kaip kartais sunku yra apie tai galvoti. /Visada sunkiausia sugrįžti į vietas, kurios sukelia didžiausius prisiminimus, o bėda ta, kad iš tų vietų ištrūkti negali./ Ir taip, man dar velniškai trūksta naktinių susirašinėjimų ir nuoširdžių patarimų.
     Vienu metu buvau įsitikinusi, kad 2015-ieji man buvo patys geriausi metai, nes viskas tikrai buvo nuostabu. Netrūko šypsenų, bučinių ir apkabinimų, netrūko koncertų, veiklos ir minčių, kurios spalvindavo mano gyvenimą ir kas geriausia, juose nebuvo streso ir tiek pykčio/neapykantos. Kažkokiu būdu norėčiau sugebėti nustoti apie šiuos įvykius galvoti, nenoriu ištrinti, nenoriu prarasti prisiminimų, kurie man yra labai brangūs, kurie privertė mane pakilti ir gyventi, tik kartais noriu sustabdyti visa tai, dėl pačios savęs.

2016 m. sausio 2 d., šeštadienis

Aš bandžiau pamiršti praeitį dabarties glėbyje



   

   Stoviu nakty, po žvaigždėtų dangumi ir užvertus galvą stebiu žvaigždes, skrendantį lėktuvą turbūt Kauno link, tiesa, virš čia, kur aš gyvenu yra pagrindinis lėktuvų kelias, tad jų čia gausybė. Šiuo metu man nesvarbu tai, kad pro atsegto palto atlapus kūno link skverbiasi šaltis. Rankos kišenėse, tačiau pirštus judinti darosi vis sunkiau, rodos, kad jie užsirakina ir nenori nė krustelėti. Bet tai man dabar nesvarbu.
     Šaltis skverbiasi pro nosį, plaučių link ir jaučiu malonią vėsumą gerklėje, kurią peršti ir prakalbėti darosi vis sunkiau, bet paltas vis dar atsegtas, o ant kaklo kabo netvarkingai užsuktas šalikas ir man nesvarbu. Norėčiau ištraukti rankas iš kišenių, ištiesti jas dangaus link ir sugriebti glėbį žvaigždžių, o vėliau stipriai mostelčiau ir mesčiau jas atgal į dangų.
     Kartu su noru surinkti žvaigždes mintyse sukasi JIE. Vieną atstūmiau aš, kitas galima sakyti, kad atstūmė mane. Sakyčiau karma, bet pirmiau buvau nuspirta aš. Ir tik po kiek laiko supratau, kad pasineriant į kito žmogaus glėbį pamiršti tai, kas tave varė iš proto nebus lengviau, priešingai. Laikyti ranką to, kuris Tave saugo, myli ir gerbia šimtu procentų yra be galo gera, bet tik ne tada, kai tai darydama galvoji apie kitą žmogų. Ir labiausiai dėl to ant savęs pykstu, kad leidau įsimylėti mane tam, kuris jausmams gali atsiduoti visu savimi, visa savo esybe. Aš bandžiau pamiršti praeitį dabarties glėbyje. Kažką priverčiau liūdėti, nemiegoti naktį ir rašyti mielas žinutes man, bandant susigrąžinti. Aš kažkam sugadinau tam tikrą gyvenimo etapą, gal kelias dienas, savaites, o gal ir mėnesius, dėl to labiausiai ir pykstu. Norėčiau trenkti tam, kuris mane varė iš proto, vėliau išėjo nieko nepasakęs, vertė liūdėti pusė metų, nuolat apie tai galvoti, ieškoti tylos priežasties, noriu trenkti už tai, kad per jį aš skaudinau kitą žmogų, pati to nenorėdama. Norėjau apsisaugoti nuo liūdesio ir pasinerti į naujos meilės glėbį.
    Bet vis tiek, ilgiuosi rankos, kurią galėjau laikyti, ilgiuosi apkabinimų ir šonų kutenimo, ilgiuosi naktinių pasivažinėjimų nežinia kur, mielų žodžių ir šypsenos, ilgiuosi vakarų, kuomet keturiese žiūrėdavome filmus ir juokdavomės iš senų istorijų. Tik nežinau ar ilgiuosi tos asmenybės, kuri mane laikė glėbyje, labiau ilgiuosi to jausmo. O gal kartais ir jo, nes jeigu buvau, reiškia kažką bent kažkiek jaučiau.


2015 m. lapkričio 29 d., sekmadienis

velniškai jauku

Šiandien man taip velniškai jauku mano kambaryje...

     Tik nežinau ar dėl stalinės lempos, kuri dulka už mano lovos, o kačiukai ją nuolat nuverčia, blausios šviesos ir kalėdinių lempučių, kurios kabo ant karnizo nuo praeitų metų ir nuolat keičia spalvas, ar dėl draugų juoko, kuris įsigėrė į kambario sienas, o gal tai dėl judviejų bučinių, kurių buvo pilnas vakaras ir man rodos, kad dabar papurčius tą rožinę pagalvėlę jie pradėtų byrėti, panašiai, kaip vakar iš dangaus netikėtai pradėjo kristi snaigės.
     O gal man jauku dėl to, kas buvo praeity, nes šiandien visa tai prisiminti taip velniškai malonu. Šiandien mano galva pilna pokalbių nuotrupų, kvailų frazių ir jūros ošimo, minčių apie grojimą gitara,norą sugrįžti, nes liūdna žiūrėti kaip ji dulka ir verkia kampe, bet vistiek, žinau, kad nepradėsiu groti, žinau, kad nieko neišmoksiu, nes tiesiog neturiu pakankamai kantrybės, neturiu kantrybės to mokyti save, man reikia kažko, kas baksnotų į šoną ir kartotų kaip ką daryt. Gal kažkada ir vėl išsitrauksiu gitarą iš dėklo, pagrosiu Mamontovo dainų nuotrupas, keletą šiaip gražių akordų derinių ir padėsiu ją vėl atgal į kampą, ir ji vėl dulkės, kol vėl sugalvosiu visa taip pakartoti.
     Man jauku dėl gyvenimo, dėl stalinės lempos, lempučių kabojančių ant karnizo, kampe dulkančios gitaros, muzikos, judviejų bučinių, jo apkabinimų, delnų kutenimo, fotely miegančios katės, minčių apie nieką, prisiminimų, kurie plaukia iš nuotraukų, pasakodami skirtingas istorijas, jauku netgi dėl ilgesio, kurį vis dar jaučiu. Man jauku.




šį vakarą labai norėjau parašyti kaip jaučiuosi.
padariau tai.
gal kažkiek ir geriau, nors dar tiksliai nežinau.
bet iš tikrųjų, mano kambaryje jauku.
velniškai.
12:20am

2015 m. spalio 29 d., ketvirtadienis

bet jeigu nuspręsit sugrįžti...

Keturi mėnesiai ir vienuolika dienų praėjo nuo dienos, kuomet tylą paskelbei Tu, trys mėnesiai ir keturios dienos praėjo nuo dienos, kuomet prisidėjau prie tylos paskelbimo ir aš.

     Kažkada sakiau, kad tai, ko pasiilgau labiausia yra pokalbiai su Tavimi, bet...Bet dabar ilgiuosi ne vien to. Man trūksta pokalbių su visais. VISAIS. Man trūksta šilumos, rūpesčio, bemiegių naktų, geros muzikos, ašarą nubraukti priverčiančių filmų, naujų rūbų, jūros ošimo ir meilės.
     Kažkas susirado savo rudens paukštes ir išskrido su jomis nežinia kur, tik žinau, kad jie paliko mane čia, vieną. Kažkas žadėjo, kad niekad nepaliks, bet paliko, išėjo, pabėgo. Kažkas pamiršo, kad galėjau būti kiekvieno vakaro pašnekove apie daržoves ir mieste skraidančius balandžius.
Aš taip pasiilgau kasdieniškų pokalbių apie rudenį, naujas dainas, lietų, svajones ir vakar mamos iškeptas bandeles. Aš taip pasiilgau...
     Anądien, kelionės metu namo, visą laiką kalbėjau ir negalėjau sustoti, tuomet labiausiai ir pajaučiau, kad aš velniškai pasiilgau pokalbių. Apie ką kalbėjau su vaikinu, kuris sedėjo šalia manęs? Apie picas, picerijas ir tai, kur skaniausius gamina padažus. Tada supratau, kad man reikia tiek nedaug, kad galėčiau šypsotis nuoširdžiai Tau, sau ir pasauliui.

Mes šnekėjome apie picas ir juokėmės. Nuolat vienas kitą pertraukėme.
VISKAS.
Man reikėjo TIK TIEK.
Kodėl dabar jums pasidarė sunkiau atrasti laiko pokalbiams?
Kodėl meilės reikalai tapo svarbiau už draugus?
Kodėl visi ėmė ir lyg susitarę nusprendė nutilti?

labai pasiilgau Mamontovo ir Likšos koncertų, guodžia tai, kad vienas iš jų - labai greitai.


...bet jeigu nuspręsit sugrįžti, žinot, kad priimsiu.

šiandien spalio dvidešimta diena, o man pirma pamoka - laisva.



2015 m. liepos 17 d., penktadienis

Viskas prasideda netikėtai, bet blogiausia, kad viskas ir baigiasi netikėtai

     Laikas nepastebimai bėga... Net nepastebėjau, kaip praėjo birželis, truputis liepos, kaip nužydėjo braškės mamos darže, obelys sode, kada pradėjo raudonuoti vyšnios ir kito lauko gale sparnais plasnoti mažieji gandrai, nepastebėjau net to, kad praėjo pusė metų nuo laidotuvių dienos. Nepastebėjau, kad praėjo mėnuo nuo tylos pradžios.
     Viskas prasideda netikėtai, bet blogiausia, kad viskas ir baigiasi netikėtai. Būtent tuomet,kai to labiausiai reikia, kaip ir pritrūksta cukraus pyragui arba paskutinių pokalbių. Pokalbiai. Dabar to man ir trūksta, ne, ne su mama, tėčiu, broliu ar seserimi, ir ne su kaimynu, kurį matau į mėnesį porą kartų.      Man trūksta pokalbių su Tavimi, kurie prasidėdavo nuo tik ką pramerktų akių ir baigdavosi tuomet, kada rankose nebeišlaikydavau telefono ir akių vokai laptelėdavo žemyn. O kartais tai tęsdavosi iki paryčių, nors ir tekdavo skambinti vienas kitam, kad prikelti, bet aš už tai nepykstu, nors dažniausi Tumane prikeldavai, o man Tave prikelti pavykdavo rečiau. Kartais atrodo, kad nieko man taip nereikia, kaip pokalbio su Tavimi, aš nežinau kuo Tu toks man ypatingas, kad man to reikia. Man trūksta gyvenime Tavęs labiau, nei ko kito, keista, bet niekada dar taip nesijaučiau, niekada dar nieko taip nesiilgėjau. Man keista ir tai, kad Tau pavyksta puikiai mane ignoruoti, nors tikiu, kad Tu supranti kaip aš jaučiuosi, bet kodėl?
     Nėra dienos, per kurią nepagalvočiau "Kodėl?", "Ar tai pasikeis?", " Ką Jis veikia?". Aš tiesiog tapau priklausoma nuo tokių minčių. Nors kažkada buvau priklausoma nuo Tavęs, tokio tikro, linksmo ir...ir man to labai trūksta. Jeigu tik galėčiau visa tai pasakyti... Jeigu tik aš išdrįsčiau, turėčiau progą. Smalsu, kaip reaguotum. ar šaltu veidu žiūrėtum, ar ką nors pasakytum, ar apsisuktum ir nueitum..?
     Mano kambario sienos turbūt pavargo girdėti tas pačias mano mintis, pagalvė pavargo nuo mano nelaimingo veido. Bet aš dar turiu kruopelytę vilties.
   

/o, mano meilė, išėjo, ne su kita, o šiaip...man liko tik tai rugpjūtis.../



2015 m. birželio 8 d., pirmadienis

Laukti

Laikyti tavo ranką delne. Jausti tavo lūpas ant kaklo. Bučiuoti į lūpas. Žiūrėti į akis. Kartu juoktis. Apsikabinti. Kandžioti žandus. Kutenti tave. Stengtis nebijoti tavo kutenimo.Stebėti žvaigždes. Kalbėti. Tylėti. Nenorėti paleisti vienas kito. Suprasti, kaip svarbu yra turėti vienas kitą. Bijoti paleisti, prarasti. Saugoti. Sakyti vien tiesą, viską, nes pasitikim. Pasitikėti.

Laukti...
laukti, kol vėl taip bus.

     Kažkam pasibaigus, mes ir vėl pradedam to laukti, kažkam išėjus, mes svajojame, kad sugrįžtų...
     Prabėgus žiemai, Kalėdoms, Naujiems metams, mes ir vėl pradedam jų laukti, net nepasibaigus vasaros atostogoms, mes kuriame planus, kur vyksime kitą vasarą, ką pasižadėsime nuveikti. Mes laukiame.
     Bet mano laukimas kitoks. Aš laukiu jo, kuomet galėsiu viską pakartoti, kuomet galėsiu jaustis vėl laiminga, šypsosiuos, o jeigu bus liūdna, galėsiu to neslėpti. Jis paklaus, kodėl liūdžiu, kaip ir aną kartą, jis paguos, supras ir vėl galėsiu jaustis laiminga, juoktis kartu su juo iš bet ko... Net iš bandymo susikalbėti su paukščiais. Mes tokie. Arba, aš tokia ir jis toks. Galbūt tai neesam mes, nesvarbu, man vistiek to reikia, kaip mums visiems deguonio, banalu, bet taip jau yra. Prisirišau kaip raištelis prie baliono, kurį paleido į dangų dauguma abiturientų, užrašę norą, svajonę.
     Įdomu, kiek dar ilgai turėsiu laukti, kol pasibaigs tai, ko net nežinau ir nemoku įvardinti, turbūt, ir pats nežinai kas tai yra, o tuo labiau kodėl. Bet laukiu, nebe pirmą kartą laukiu ir tikiu, kad visas tas 'kažkas' pasibaigs.


2015 m. balandžio 22 d., trečiadienis

Prisijaukinsiu ilgesį

     Prisijaukinsiu ilgesį, tą, kuris sklaido ore lyg saldus liepų žiedų kvapas. Prisijaukinsiu jį taip, kad jis galėtų atstoti geriausius mano draugus.
     Kiekvieną dieną, vakarą ir rytą aš jaučiu didelį ilgesį, kuris apsilanko per Tave. O gal per Juos? O gal Jūs čia niekuo dėti ir aš ilgiuosi tik tų dienų, saulės spindulių ir paukščių čiulbėjimo, tik tų dienų, kuriose buvote Jūs ir atlikote savo vaidmenį lyg spektaklyje. Aš pati kartais nežinau ko ilgiuosi ir ko man trūksta... Ar šiltų Tavo pečių ir rankos, kurią laikiau savo delne, ar ramių vakarų, kuomet palydėdavau saulėlydžius?
     Nebaugu gyventi su ilgesiu, nors kartais jis ir nėra labai malonus, nors ir kartais jis panašus į niūrus rudenio vakarus, kuomet į palangę barbena lietaus lašai ir katinas ieško pastogės, norėdamas išlikti sausas. Bet tai nesvarbu, svarbiausia tai, kad ilgesys yra tik mano ir jo nesupras nė vienas žmogus, net jeigu tai būtum ir Tu...

O gal...jauti ilgesį ir Tu?

mums.