Pagaliau, palikau neigiamų emocijų pilną vietą

Jie sėdi vieni, su savo mintimis, galbūt mintyse niūniuodami mėgstamos dainos žodžius, bet nelaimingi. Ar jie visi iš tikrųjų tokie ir yra?
Vieni įlipa, kiti išlipa. Pravėręs duris jis išspjauna juos į miesto šurmulį, o miestas kitus įstumia čia, pas mus, kur visi sėdi su savo mintimis, bijodami pagauti akių kontaktą su kitomis akimis. Kartais slapčia stebi tą, kuris žiūri pro langą ir tuomet, kai jis atsisuka, tu apsimeti, kad nestebėjai jo, nors jis tai supranta ir tu tai žinai, tu apsimeti, kad sėdi vienas, su savo mintimis.
Čia visi tampa kitokie, čia visi nelaimingi. Jie skuba, patys nežinodami kur ir kodėl, jie nemoka nusišypsoti, jie nemoka dovanoti džiaugsmo kitiems. Jie moka tik skųstis, įžvelgti  viską, kas yra bloga, jie pilki, jie nykūs. Jie lietaus debesys, kuomet galėtų būti saulės spinduliai, galintys pasaulį ir jame egzistuojančius, gyvenančius gyvius priversti šypsotis ir džiaugtis.
Aš sėdžiu nuošaliau ir stebiu, stebiu jų emocijas, jų akyse matydama nerimą, nepasitenkinimą. Bandau suvokti kas jie yra. Nepavyksta. Pravažiavau stotelę, bet mane vis vien troleibusas išspjauna į miesto šurmulį, kur gyvenimas truputį šviesesnis, pagaliau, palikau tą neigiamų emocijų pilną vietą.

kartais aš tiesiog kalbuosi su savimi

lyg išskalbta palaidinė. lyg išgręžtas rankšluostis

lyg išplautas kavos puodelis. lyg tuščias kambarys

taip jaučiuosi aš. šiandien. vakar.

kartais norėčiau pasiųsti tave toli toli, o kartais nenoriu prarasti.

norėčiau, kad suprastum mane, nors tai padaryti sunku

norėčiau, kad matytum mane kiauriai ir stebėtum mano kas penkias minutes besikeičiančią nuotaiką ir žinotum kaip elgtis.

norėčiau tavęs pažinoti, bet tada viskas būtų kitaip.

reiškia-gerai, kad tu esi.

kartais norėčiau gyventi prie jūros ir vakarais sėdėti kopose. viena.

arba su tavimi.

kartais norėčiau sėdėti balkone ir stebėti žmones, kurie skuba į niekur.

kartais noriu atsukti laiką atgal ir nusišypsoti tau.

kartais noriu palūžti, ne tik fiziškai, bet ir morališkai.

kartais noriu dainuoti, kad niekas negirdėtų.

kartais išeinu ir einu, einu, einu,

o tada pagalvoju ‘kur aš skubu?’. Sustoju. Apsisuku ir grįžtu.

kartais bjauriuosi žmonėmis, nes jie griauna pasaulį, nes jie dingsta iš Lietuvos,

o vėliau grįžta, nes jie nežino ko nori, nes jiems svarbiausia išorė, o ne vidus.

nes jie nežino ko nori, bet reikalauja.

kartais man trūksta, bet nežinau ko.

kartais bandau išluoti savo gyvenimą, bet nepavyksta

kartais atsidarius spintą noriu išmesti rūbus, kurių nebenešioju, bet man gaila.

kartais nepavyksta suprasti žmonių, kodėl jie taip greitai pasikeitė,

kodėl jie dedasi prieš kitus tuo, kas iš tikrųjų nėra.

kodėl kartais jie tiesiog bando taip kvailai išpopuliarėti?

kartais aš tiesiog kalbuosi su savimi, nes tai būna geriausia.

Visa tai - mūsų paslaptis

     Aš Tave ilgai bandžiau įkalbėti mus ten nuvykti ta proga, kad Tu jau rankose turėjai vairuotojo teises, kuom aš labai džiaugiausi. Nesvarbu, kad Tu dar nepatyręs vairuotojas, bet aš Tavim pasitikėjau visur ir visada. Nebijojau leistis kartu į ilgą kelionę. Pagaliau, pagaliau Tu sutikai. Su nekantrumu laukiau ryto.
     Prabudau su šypsena veide, greitai susiruošiau ir pražengus pro duris jau pamačiau stovintį Tave su šypsena veide. Tai buvo viena iš geriausių akimirkų, viena iš pirmų mūsų dienų. Apkabinau. Visą kelionę mano ranka laikė Tavają, kuri buvo ant pavarų svirties. Mes juokėmės, kalbėjome. Džiaugėmės vienu kitu, kaip niekad. Tai buvo pirmoji mūsų kelionė. Tai buvo mūsų pradžia. Net tuomet, kai dangų apgaubė debesų patalai, mes nenuliūdome, nes žinojome, kad kai mes kartu - saulė ir vėl išlys džiuginti pasaulio. Taip ir nutiko. Kai jau basi, susikabinę rankomis ėjome smėliu, supratau, kad ne veltui aš kovojau, ne veltui kovojai ir Tu, ne veltui vienas kito pavydėdavome, nenorėdami to parodyti. Keista, kai niekad net nebuvom iki šios akimirkos užsiminę, kad jaučiame vienas kitam simpatiją, mums nereikėjo to. Nereikėjo tų žodžių.
     Mes krykštavom lyg maži vaikai, mes šokinėjom vandenyje, mes sukomės ratu, kol nugriūdavom, mes skynėm vienas kitam gėles, mes skaičiavom akmenukus, mes maitinom kirus, mes bučiavom skruostus, m e s b u v o m k a r t u .
     Saulei leidžiantis, mes drybsojom apsikabinę, kalbėjom apie viską, apie ką per beveik tris metus nebuvom kalbėję, ką buvom vienas nuo kito nuslėpę. Niekas daugiau mums tuo metu nerūpėjo, nes buvom kartu, niekas negalėjo mums sudrumsti ramybės, nieko nedrįso to padaryti. Tu rūkei, o aš žiūrėjau. Man gražu rūkantys vyrai, o tuo labiau, kad tai Tu. Aš dar dabar užuodžiu Tavo kvepalus, aš dar ir dabar turiu sudžiuvusių ramunių puokštę, aš dar dabar laikau Tavo ranką savo delne.”

aš dar dabar myliu tave

visa tai - mūsų paslaptis.