Vieni įlipa, kiti išlipa. Pravėręs duris jis išspjauna juos į miesto šurmulį, o miestas kitus įstumia čia, pas mus, kur visi sėdi su savo mintimis, bijodami pagauti akių kontaktą su kitomis akimis. Kartais slapčia stebi tą, kuris žiūri pro langą ir tuomet, kai jis atsisuka, tu apsimeti, kad nestebėjai jo, nors jis tai supranta ir tu tai žinai, tu apsimeti, kad sėdi vienas, su savo mintimis.
Čia visi tampa kitokie, čia visi nelaimingi. Jie skuba, patys nežinodami kur ir kodėl, jie nemoka nusišypsoti, jie nemoka dovanoti džiaugsmo kitiems. Jie moka tik skųstis, įžvelgti viską, kas yra bloga, jie pilki, jie nykūs. Jie lietaus debesys, kuomet galėtų būti saulės spinduliai, galintys pasaulį ir jame egzistuojančius, gyvenančius gyvius priversti šypsotis ir džiaugtis.
Aš sėdžiu nuošaliau ir stebiu, stebiu jų emocijas, jų akyse matydama nerimą, nepasitenkinimą. Bandau suvokti kas jie yra. Nepavyksta. Pravažiavau stotelę, bet mane vis vien troleibusas išspjauna į miesto šurmulį, kur gyvenimas truputį šviesesnis, pagaliau, palikau tą neigiamų emocijų pilną vietą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą