Visa tai - mūsų paslaptis

     Aš Tave ilgai bandžiau įkalbėti mus ten nuvykti ta proga, kad Tu jau rankose turėjai vairuotojo teises, kuom aš labai džiaugiausi. Nesvarbu, kad Tu dar nepatyręs vairuotojas, bet aš Tavim pasitikėjau visur ir visada. Nebijojau leistis kartu į ilgą kelionę. Pagaliau, pagaliau Tu sutikai. Su nekantrumu laukiau ryto.
     Prabudau su šypsena veide, greitai susiruošiau ir pražengus pro duris jau pamačiau stovintį Tave su šypsena veide. Tai buvo viena iš geriausių akimirkų, viena iš pirmų mūsų dienų. Apkabinau. Visą kelionę mano ranka laikė Tavają, kuri buvo ant pavarų svirties. Mes juokėmės, kalbėjome. Džiaugėmės vienu kitu, kaip niekad. Tai buvo pirmoji mūsų kelionė. Tai buvo mūsų pradžia. Net tuomet, kai dangų apgaubė debesų patalai, mes nenuliūdome, nes žinojome, kad kai mes kartu - saulė ir vėl išlys džiuginti pasaulio. Taip ir nutiko. Kai jau basi, susikabinę rankomis ėjome smėliu, supratau, kad ne veltui aš kovojau, ne veltui kovojai ir Tu, ne veltui vienas kito pavydėdavome, nenorėdami to parodyti. Keista, kai niekad net nebuvom iki šios akimirkos užsiminę, kad jaučiame vienas kitam simpatiją, mums nereikėjo to. Nereikėjo tų žodžių.
     Mes krykštavom lyg maži vaikai, mes šokinėjom vandenyje, mes sukomės ratu, kol nugriūdavom, mes skynėm vienas kitam gėles, mes skaičiavom akmenukus, mes maitinom kirus, mes bučiavom skruostus, m e s b u v o m k a r t u .
     Saulei leidžiantis, mes drybsojom apsikabinę, kalbėjom apie viską, apie ką per beveik tris metus nebuvom kalbėję, ką buvom vienas nuo kito nuslėpę. Niekas daugiau mums tuo metu nerūpėjo, nes buvom kartu, niekas negalėjo mums sudrumsti ramybės, nieko nedrįso to padaryti. Tu rūkei, o aš žiūrėjau. Man gražu rūkantys vyrai, o tuo labiau, kad tai Tu. Aš dar dabar užuodžiu Tavo kvepalus, aš dar ir dabar turiu sudžiuvusių ramunių puokštę, aš dar dabar laikau Tavo ranką savo delne.”

aš dar dabar myliu tave

visa tai - mūsų paslaptis.