Kartais gyvenu prisiminimais, mūsų pokalbiais, jų juoku, savo mintimis.

     Baigiasi vasara ir tik tuomet pradedu jos ilgėtis. Tačiau dar nespėjus mums atsisveikinti aš pradedu planuoti, kada pavyks mums susitikti, nes jau tuomet pradedu ilgėtis visko. Laukiu tos akimirkos, kada iš tolo pamatęs su šypsena veide sakysi:"Šitą tai tikrai atsimenu",- ir priėjęs apsikabinsi, lyg nebūtum matęs metus, nors dažniausiai taip ir būna. Kiekvieną kartą vis nauja aplinka, kiekvieną kartą vis nauji mus supantys veidai. Pastebėjau, kad kiekvieną kartą susitikę mes iš naujo prisimenam tai, ką žinom vienas apie kitą ir sužinom dar daugiau. Aš to nepavadinčiau meile, tai tik susižavėjimas, kuris blėsta, o vėliau vėl išryškėja, panašiai kaip rūkas, kuris iš pradžių būna tirštas it mamos virta moliūgų sriuba mano dubenėlyje, o vėliau jos nebelieka, kaip ir rūko, kaip ir mano susižavėjimo. Aš pamirštu.
     Kartais gyvenu prisiminimais, mūsų pokalbiais, jų juoku, savo mintimis. Aš nežinau, kodėl aš mėgstu galvoti apie tai, ką mes veikėme, ką su kuo kalbėjome, kodėl aš viską prisimenu su menkiausiomims smulkmenomis. Jei tik galėčiau, tai kiekvieną kartą vis tai kam nors pasakočiau vėl ir vėl, ir vėl. Kol man pačiai galų gale nusibostų. Bet...bet tuomet aš atrasčiau kitą istoriją, kurią vėl galėčiau pasakoti be perstojo ir taip visados. Ne, ne visados, bet iki tol, kol aš užsimerkčiau, o mano kūnas taptų šaltas, kuomet būtų pabaiga.
     Jeigu reiktų išsirinkti penkis žmones, kurie liktų su manim visą gyvenimą, aš net neabejoju, kad tarp jų būtum ir Tu.