velniškai jauku

Šiandien man taip velniškai jauku mano kambaryje...

     Tik nežinau ar dėl stalinės lempos, kuri dulka už mano lovos, o kačiukai ją nuolat nuverčia, blausios šviesos ir kalėdinių lempučių, kurios kabo ant karnizo nuo praeitų metų ir nuolat keičia spalvas, ar dėl draugų juoko, kuris įsigėrė į kambario sienas, o gal tai dėl judviejų bučinių, kurių buvo pilnas vakaras ir man rodos, kad dabar papurčius tą rožinę pagalvėlę jie pradėtų byrėti, panašiai, kaip vakar iš dangaus netikėtai pradėjo kristi snaigės.
     O gal man jauku dėl to, kas buvo praeity, nes šiandien visa tai prisiminti taip velniškai malonu. Šiandien mano galva pilna pokalbių nuotrupų, kvailų frazių ir jūros ošimo, minčių apie grojimą gitara,norą sugrįžti, nes liūdna žiūrėti kaip ji dulka ir verkia kampe, bet vistiek, žinau, kad nepradėsiu groti, žinau, kad nieko neišmoksiu, nes tiesiog neturiu pakankamai kantrybės, neturiu kantrybės to mokyti save, man reikia kažko, kas baksnotų į šoną ir kartotų kaip ką daryt. Gal kažkada ir vėl išsitrauksiu gitarą iš dėklo, pagrosiu Mamontovo dainų nuotrupas, keletą šiaip gražių akordų derinių ir padėsiu ją vėl atgal į kampą, ir ji vėl dulkės, kol vėl sugalvosiu visa taip pakartoti.
     Man jauku dėl gyvenimo, dėl stalinės lempos, lempučių kabojančių ant karnizo, kampe dulkančios gitaros, muzikos, judviejų bučinių, jo apkabinimų, delnų kutenimo, fotely miegančios katės, minčių apie nieką, prisiminimų, kurie plaukia iš nuotraukų, pasakodami skirtingas istorijas, jauku netgi dėl ilgesio, kurį vis dar jaučiu. Man jauku.

šį vakarą labai norėjau parašyti kaip jaučiuosi.
padariau tai.
gal kažkiek ir geriau, nors dar tiksliai nežinau.
bet iš tikrųjų, mano kambaryje jauku.
velniškai.
12:20am

bet jeigu nuspręsit sugrįžti...

Keturi mėnesiai ir vienuolika dienų praėjo nuo dienos, kuomet tylą paskelbei Tu, trys mėnesiai ir keturios dienos praėjo nuo dienos, kuomet prisidėjau prie tylos paskelbimo ir aš.

     Kažkada sakiau, kad tai, ko pasiilgau labiausia yra pokalbiai su Tavimi, bet...Bet dabar ilgiuosi ne vien to. Man trūksta pokalbių su visais. VISAIS. Man trūksta šilumos, rūpesčio, bemiegių naktų, geros muzikos, ašarą nubraukti priverčiančių filmų, naujų rūbų, jūros ošimo ir meilės.
     Kažkas susirado savo rudens paukštes ir išskrido su jomis nežinia kur, tik žinau, kad jie paliko mane čia, vieną. Kažkas žadėjo, kad niekad nepaliks, bet paliko, išėjo, pabėgo. Kažkas pamiršo, kad galėjau būti kiekvieno vakaro pašnekove apie daržoves ir mieste skraidančius balandžius.
Aš taip pasiilgau kasdieniškų pokalbių apie rudenį, naujas dainas, lietų, svajones ir vakar mamos iškeptas bandeles. Aš taip pasiilgau...
     Anądien, kelionės metu namo, visą laiką kalbėjau ir negalėjau sustoti, tuomet labiausiai ir pajaučiau, kad aš velniškai pasiilgau pokalbių. Apie ką kalbėjau su vaikinu, kuris sedėjo šalia manęs? Apie picas, picerijas ir tai, kur skaniausius gamina padažus. Tada supratau, kad man reikia tiek nedaug, kad galėčiau šypsotis nuoširdžiai Tau, sau ir pasauliui.

Mes šnekėjome apie picas ir juokėmės. Nuolat vienas kitą pertraukėme.
VISKAS.
Man reikėjo TIK TIEK.
Kodėl dabar jums pasidarė sunkiau atrasti laiko pokalbiams?
Kodėl meilės reikalai tapo svarbiau už draugus?
Kodėl visi ėmė ir lyg susitarę nusprendė nutilti?

labai pasiilgau Mamontovo ir Likšos koncertų, guodžia tai, kad vienas iš jų - labai greitai.


...bet jeigu nuspręsit sugrįžti, žinot, kad priimsiu.

šiandien spalio dvidešimta diena, o man pirma pamoka - laisva.

Viskas prasideda netikėtai, bet blogiausia, kad viskas ir baigiasi netikėtai

     Laikas nepastebimai bėga... Net nepastebėjau, kaip praėjo birželis, truputis liepos, kaip nužydėjo braškės mamos darže, obelys sode, kada pradėjo raudonuoti vyšnios ir kito lauko gale sparnais plasnoti mažieji gandrai, nepastebėjau net to, kad praėjo pusė metų nuo laidotuvių dienos. Nepastebėjau, kad praėjo mėnuo nuo tylos pradžios.
     Viskas prasideda netikėtai, bet blogiausia, kad viskas ir baigiasi netikėtai. Būtent tuomet,kai to labiausiai reikia, kaip ir pritrūksta cukraus pyragui arba paskutinių pokalbių. Pokalbiai. Dabar to man ir trūksta, ne, ne su mama, tėčiu, broliu ar seserimi, ir ne su kaimynu, kurį matau į mėnesį porą kartų.      Man trūksta pokalbių su Tavimi, kurie prasidėdavo nuo tik ką pramerktų akių ir baigdavosi tuomet, kada rankose nebeišlaikydavau telefono ir akių vokai laptelėdavo žemyn. O kartais tai tęsdavosi iki paryčių, nors ir tekdavo skambinti vienas kitam, kad prikelti, bet aš už tai nepykstu, nors dažniausi Tumane prikeldavai, o man Tave prikelti pavykdavo rečiau. Kartais atrodo, kad nieko man taip nereikia, kaip pokalbio su Tavimi, aš nežinau kuo Tu toks man ypatingas, kad man to reikia. Man trūksta gyvenime Tavęs labiau, nei ko kito, keista, bet niekada dar taip nesijaučiau, niekada dar nieko taip nesiilgėjau. Man keista ir tai, kad Tau pavyksta puikiai mane ignoruoti, nors tikiu, kad Tu supranti kaip aš jaučiuosi, bet kodėl?
     Nėra dienos, per kurią nepagalvočiau "Kodėl?", "Ar tai pasikeis?", " Ką Jis veikia?". Aš tiesiog tapau priklausoma nuo tokių minčių. Nors kažkada buvau priklausoma nuo Tavęs, tokio tikro, linksmo ir...ir man to labai trūksta. Jeigu tik galėčiau visa tai pasakyti... Jeigu tik aš išdrįsčiau, turėčiau progą. Smalsu, kaip reaguotum. ar šaltu veidu žiūrėtum, ar ką nors pasakytum, ar apsisuktum ir nueitum..?
     Mano kambario sienos turbūt pavargo girdėti tas pačias mano mintis, pagalvė pavargo nuo mano nelaimingo veido. Bet aš dar turiu kruopelytę vilties.
   

/o, mano meilė, išėjo, ne su kita, o šiaip...man liko tik tai rugpjūtis.../

Laukti

Laikyti tavo ranką delne. Jausti tavo lūpas ant kaklo. Bučiuoti į lūpas. Žiūrėti į akis. Kartu juoktis. Apsikabinti. Kandžioti žandus. Kutenti tave. Stengtis nebijoti tavo kutenimo.Stebėti žvaigždes. Kalbėti. Tylėti. Nenorėti paleisti vienas kito. Suprasti, kaip svarbu yra turėti vienas kitą. Bijoti paleisti, prarasti. Saugoti. Sakyti vien tiesą, viską, nes pasitikim. Pasitikėti.

Laukti...
laukti, kol vėl taip bus.

     Kažkam pasibaigus, mes ir vėl pradedam to laukti, kažkam išėjus, mes svajojame, kad sugrįžtų...
     Prabėgus žiemai, Kalėdoms, Naujiems metams, mes ir vėl pradedam jų laukti, net nepasibaigus vasaros atostogoms, mes kuriame planus, kur vyksime kitą vasarą, ką pasižadėsime nuveikti. Mes laukiame.
     Bet mano laukimas kitoks. Aš laukiu jo, kuomet galėsiu viską pakartoti, kuomet galėsiu jaustis vėl laiminga, šypsosiuos, o jeigu bus liūdna, galėsiu to neslėpti. Jis paklaus, kodėl liūdžiu, kaip ir aną kartą, jis paguos, supras ir vėl galėsiu jaustis laiminga, juoktis kartu su juo iš bet ko... Net iš bandymo susikalbėti su paukščiais. Mes tokie. Arba, aš tokia ir jis toks. Galbūt tai neesam mes, nesvarbu, man vistiek to reikia, kaip mums visiems deguonio, banalu, bet taip jau yra. Prisirišau kaip raištelis prie baliono, kurį paleido į dangų dauguma abiturientų, užrašę norą, svajonę.
     Įdomu, kiek dar ilgai turėsiu laukti, kol pasibaigs tai, ko net nežinau ir nemoku įvardinti, turbūt, ir pats nežinai kas tai yra, o tuo labiau kodėl. Bet laukiu, nebe pirmą kartą laukiu ir tikiu, kad visas tas 'kažkas' pasibaigs.

Prisijaukinsiu ilgesį

     Prisijaukinsiu ilgesį, tą, kuris sklaido ore lyg saldus liepų žiedų kvapas. Prisijaukinsiu jį taip, kad jis galėtų atstoti geriausius mano draugus.
     Kiekvieną dieną, vakarą ir rytą aš jaučiu didelį ilgesį, kuris apsilanko per Tave. O gal per Juos? O gal Jūs čia niekuo dėti ir aš ilgiuosi tik tų dienų, saulės spindulių ir paukščių čiulbėjimo, tik tų dienų, kuriose buvote Jūs ir atlikote savo vaidmenį lyg spektaklyje. Aš pati kartais nežinau ko ilgiuosi ir ko man trūksta... Ar šiltų Tavo pečių ir rankos, kurią laikiau savo delne, ar ramių vakarų, kuomet palydėdavau saulėlydžius?
     Nebaugu gyventi su ilgesiu, nors kartais jis ir nėra labai malonus, nors ir kartais jis panašus į niūrus rudenio vakarus, kuomet į palangę barbena lietaus lašai ir katinas ieško pastogės, norėdamas išlikti sausas. Bet tai nesvarbu, svarbiausia tai, kad ilgesys yra tik mano ir jo nesupras nė vienas žmogus, net jeigu tai būtum ir Tu...

O gal...jauti ilgesį ir Tu?

mums.

Svajonės būtinos gyvenimui

Kodėl mes svajojam? Ar tam, kad siektume savo svajonių, kūlversčiais, o gal pasistiebdami, lyg maži

vaikai ant lentynos esančio saldainio?
 Kad pasiekę savo tikslą pamirštumėm, kaip mes kažkada to siekėme ir tai taptų kasdienybe, lyg kavos puodelis, kurį tu išgeri ryte stovėdamas balkone, o vėliau surūkai cigaretę?
 Pameni, kažkada tai buvo 'kažkas tokio', o dabar tai yra...'kažkas nieko'.
 Ar mes svajojam tam, kad svajonės neišsipildytų ir tada likusį gyvenimą, arba didžiąją jo dalį, mus graužtų iš vidaus ir nuolat kuždėtų 'kodėl tu to nesieki?'.
 Kodėl mes tai darom?

Bet būk geras, nenustok svajoti.

Svajonės būtinos gyvenimui.

aš laikau savo svajonę glėbyje, o svajonė laiko mane

Aš save ilgą laiką bandžiau įtikinti, kad ko noriu – negausiu. Galvojau “kad ir kaip aš stipriai to noriu, kad ir kiek aš apie tai svajoju, rašau ir kalbu – negausiu”. Tikėjausi, kad žvarbus žiemos vėjas nusineš mano svajonę, kuri mane kurį laiką žudė iš vidaus. Prisimenu, kad laukiau akimirkos, kuomet praeis tas noras turėti Tave glėbyje, norėjau, kad nejausčiau Tavo šilumos, Tavo rankų prisilietimo, nes galvojau, kad tai tik viena kvaila naktis, kuri pasitaikė mūsų gyvenime. Aš galvojau, kad… kad Tau to nereikia, kad Tu to nenori. Bet aš klydau, labai stipriai klydau.

Kuomet perskaičiau vidurį nakties žinutę “Išeisi į lauką?” per kūną perbėgo šiurpuliukai, pradėjau jausti jaudulį, galvojau ką daryti. Žinojau, kad labai noriu Tave pamatyti, išgirsti, bet svarsčiau ar verta? Aš nebuvau įsitikinusi. Jaučiau baimę lyg maža mergytė. Bet tada supratau, kad gyvenimas tik vienas duotas, negaliu praleisti progų, turiu imti ir daryti! Negi reikia bijoti rizikuoti? Ir dabar taip džiaugiuosi, kad 00:30 aš buvau kartu su Tavimi ir mus gaubė vakaro tamsa ir vėsa, kuri greitai išnyko. Žinodamas, kad bijau kutenimo ėmei kutenti lyg mažą mergytę, o aš lyg tokia būdama – kikenau ir kartojau “baik, bijau!” Tu sustojai ir stipriai apkabinai ir visa laiką laikei savo glėbyje. Žinai, tuo metu viską pamiršau, ėmiau galvoti tik apie mus. Prisiminiau, ką buvau galvojus anksčiau ir supratau, kad aš noriu likti Tavo glėbyje, jausti Tavo šilumą, Tavo rankų prisilietimą.

Netikėjau, kad tas, kurį pažįstu daugiau negu tris metus vieną dieną man kuždės į ausį mielus žodžius, laikys savo glėbyje pasisodinęs ant kelių, vidury nakties priverst šokti, įsisodins į automobilį ir kuomet paklausiu “kur važiuojam?, linksmai atsakys “nežinau!”.

________________

Svajojau, siekiau ir kovojau.

Dabar aš plaukioju meilėje.

Su Tavimi.

Aš įsimylėjau.

įklimpau meilėje

Pirštų galiukais liečiu meilę, bet nežinau ar galėsiu ją apkabinti...

          Tu ištiesei ranką link manęs lyg kažko ieškodamas, bet aš nesupratau, nežinojau ko Tu ieškai, ko tau reikia, kol Tu nepalietai manosios rankos, kol nesunėrei pirštų. Kur tuo metu aš buvau? Aš pakilau į mezosferą. Ne! Aukščiau! Aš buvau egzosferoje, ten, toli, kur niekas daugiau nėra buvęs. Aš šypsojausi akimis, lūpomis, širdimi. Aš viduje pradėjau dainuoti meilės dainas.
          Tu pažadinai drugelių tvirtovę, kuri yra manyje, kuri miegojo nuo lapkričio mėnesio. Lyg per stygas, per mano pirštus braukei smiliumi, kutenai delną, bet stengiausi nesijuokti, nes tai buvo mūsų paslaptis. Aš tiek daug šnekėjau... Su Tavimi, kitais, nenorėjau užmigti, norėjau visa tai jausti amžinybę. Visi buvo pavargę, bet nuo Tavęs aš atsigavau, todėl neleidau miegoti Tau, neleidau pasinerti į sapnų pasaulį, bet... Tu mane pats ten privertei nukeliauti, kuomet stipriau patraukei už rankos link savęs, apsikabinai, vėl sunėrei mūsų pirštus ir liepei miegoti... Jaučiau, kad šypsaisi ir Tu, kai šypsojausi aš, kuomet glostei plaukus, kuomet pirštu perbraukei per lūpas...

aš...

įklimpau...

Įsiklausyk, aš tavęs ilgiuosi.

      Aš kiekvieną vakarą imu tavęs ilgėtis vis labiau, nes tavęs nebėra ir nežinau kur ieškoti. Tu tyli, tavo balso stygos nutrūko ir turbūt pažadai ir pasakyti žodžiai plaikstosi naktyje, medžių viršunėse. Aš bandau išspjauti gumulą užstrigusį mano gerklėje, kuris atsirado nuo tavo nebūties. Ar tau neskaudu ir neliūdna? Turbūt atsakytum "Ne", o aš nusistebėčiau ir nudelbčiau akis į žemę nežinodama ką tau dar pasakyti, žodžiai strigtų gerklėje, galbūt net pravirkčiau. Ne, ne viduje, nes ten senai pravirkau  nuo tavo nebūties.
       Aš skaičiuoju dienas, valandas, kuomet prasidėjo nebūtis, kuomet ji man pasidarė baisi, kaip niekad. Norėčiau pamatyti tavas akis, norėčiau išgirsti tavo balsą. Prisimenu, kai sakei, kad nori, kad viskas būtų ilgai ilgai, o aš sakiau, kad bijau momento, kuomet jis pasibaigs, nes turbūt taip ir bus, bet aš tikiu, kad tai nepabaiga, nes taškas nepadėtas, o knygos pabaigoje nepasirašėme ir neužvertėme jos kartu. Mes laukiam kuomet galėsime pradėti rašyti naują skyrių, ketvirtą, nes dabar tam kaip tik laikas.
      Įsiklausyk, aš tavęs ilgiuosi.