man reikia apie tai pagalvoti

     "Visi darome klaidas, visi klystame",visi tai šimtus, o gal net tūkstančius kartų girdėjome, kai atsiprašinėjome draugo ar mamos, gal netgi tiek pat kartų mes tai sakėme draugui, kuomet jis atsiprašinėjo mūsų.
     Kažkada buvau tokios nuomonės, kad jeigu žmogus prišiko mūsų draugystėje ne pirmą, ne antrą ir ne trečią kartą, neleisiu jam visa to išvalyti, nes viso to šlamšto per daug ir tas išvalymas nepadės manęs atsiprašyti. Bet...kai matau, kad žmogus suprato, padaręs daug klaidų, daug klydęs aš stipriai susimąstau, gal vis dėl to leisti išvalyti visa tai? Viskas būtų kitaip, jeigu praleistas laikas kartu būtų...beprasmis, pilkas, bet dabar... Dabar su šypsena veide aš prisimenu mūsų vakarus praleistus kartu, maisto gaminimą ir fotografavimasį, kuomet nebuvo ką veikti, kuomet mūsų galvos buvo tuščios lyg puodynės. Žinau, kad kažkadą tą žmogų labai peikiau savo draugų rate ir sakiau, kad viskas, nes tuomet pyktis buvo užėmęs viršūnę šitoje problemoje, bet dabar... Nežinau. Smagu, kai po pusmečio nebendravimo jis paklausia tavo patarimo ir juo pasinaudoja, jaučiuosi reikalinga.
    Vis dėl to, gyvenimas įdomesnis, kai yra tokių įvykių, kuomet išmokau atstumti žmogų, tarsi norėdama pasakyti 'Ką nors darydamas, pažiūrėk į veidrodį', kad pagaliau suprastų, kad reikia vertinti tai ką turi, kad visi patarimai buvo duoti norint gero, kad kuomet braukėm ašaras, jos buvo tikros.
Aš savo draugams atiduodu viską, ką galiu jausti.

Kartais gyvenu prisiminimais, mūsų pokalbiais, jų juoku, savo mintimis.

     Baigiasi vasara ir tik tuomet pradedu jos ilgėtis. Tačiau dar nespėjus mums atsisveikinti aš pradedu planuoti, kada pavyks mums susitikti, nes jau tuomet pradedu ilgėtis visko. Laukiu tos akimirkos, kada iš tolo pamatęs su šypsena veide sakysi:"Šitą tai tikrai atsimenu",- ir priėjęs apsikabinsi, lyg nebūtum matęs metus, nors dažniausiai taip ir būna. Kiekvieną kartą vis nauja aplinka, kiekvieną kartą vis nauji mus supantys veidai. Pastebėjau, kad kiekvieną kartą susitikę mes iš naujo prisimenam tai, ką žinom vienas apie kitą ir sužinom dar daugiau. Aš to nepavadinčiau meile, tai tik susižavėjimas, kuris blėsta, o vėliau vėl išryškėja, panašiai kaip rūkas, kuris iš pradžių būna tirštas it mamos virta moliūgų sriuba mano dubenėlyje, o vėliau jos nebelieka, kaip ir rūko, kaip ir mano susižavėjimo. Aš pamirštu.
     Kartais gyvenu prisiminimais, mūsų pokalbiais, jų juoku, savo mintimis. Aš nežinau, kodėl aš mėgstu galvoti apie tai, ką mes veikėme, ką su kuo kalbėjome, kodėl aš viską prisimenu su menkiausiomims smulkmenomis. Jei tik galėčiau, tai kiekvieną kartą vis tai kam nors pasakočiau vėl ir vėl, ir vėl. Kol man pačiai galų gale nusibostų. Bet...bet tuomet aš atrasčiau kitą istoriją, kurią vėl galėčiau pasakoti be perstojo ir taip visados. Ne, ne visados, bet iki tol, kol aš užsimerkčiau, o mano kūnas taptų šaltas, kuomet būtų pabaiga.
     Jeigu reiktų išsirinkti penkis žmones, kurie liktų su manim visą gyvenimą, aš net neabejoju, kad tarp jų būtum ir Tu.

Pagaliau, palikau neigiamų emocijų pilną vietą

Jie sėdi vieni, su savo mintimis, galbūt mintyse niūniuodami mėgstamos dainos žodžius, bet nelaimingi. Ar jie visi iš tikrųjų tokie ir yra?
Vieni įlipa, kiti išlipa. Pravėręs duris jis išspjauna juos į miesto šurmulį, o miestas kitus įstumia čia, pas mus, kur visi sėdi su savo mintimis, bijodami pagauti akių kontaktą su kitomis akimis. Kartais slapčia stebi tą, kuris žiūri pro langą ir tuomet, kai jis atsisuka, tu apsimeti, kad nestebėjai jo, nors jis tai supranta ir tu tai žinai, tu apsimeti, kad sėdi vienas, su savo mintimis.
Čia visi tampa kitokie, čia visi nelaimingi. Jie skuba, patys nežinodami kur ir kodėl, jie nemoka nusišypsoti, jie nemoka dovanoti džiaugsmo kitiems. Jie moka tik skųstis, įžvelgti  viską, kas yra bloga, jie pilki, jie nykūs. Jie lietaus debesys, kuomet galėtų būti saulės spinduliai, galintys pasaulį ir jame egzistuojančius, gyvenančius gyvius priversti šypsotis ir džiaugtis.
Aš sėdžiu nuošaliau ir stebiu, stebiu jų emocijas, jų akyse matydama nerimą, nepasitenkinimą. Bandau suvokti kas jie yra. Nepavyksta. Pravažiavau stotelę, bet mane vis vien troleibusas išspjauna į miesto šurmulį, kur gyvenimas truputį šviesesnis, pagaliau, palikau tą neigiamų emocijų pilną vietą.

kartais aš tiesiog kalbuosi su savimi

lyg išskalbta palaidinė. lyg išgręžtas rankšluostis

lyg išplautas kavos puodelis. lyg tuščias kambarys

taip jaučiuosi aš. šiandien. vakar.

kartais norėčiau pasiųsti tave toli toli, o kartais nenoriu prarasti.

norėčiau, kad suprastum mane, nors tai padaryti sunku

norėčiau, kad matytum mane kiauriai ir stebėtum mano kas penkias minutes besikeičiančią nuotaiką ir žinotum kaip elgtis.

norėčiau tavęs pažinoti, bet tada viskas būtų kitaip.

reiškia-gerai, kad tu esi.

kartais norėčiau gyventi prie jūros ir vakarais sėdėti kopose. viena.

arba su tavimi.

kartais norėčiau sėdėti balkone ir stebėti žmones, kurie skuba į niekur.

kartais noriu atsukti laiką atgal ir nusišypsoti tau.

kartais noriu palūžti, ne tik fiziškai, bet ir morališkai.

kartais noriu dainuoti, kad niekas negirdėtų.

kartais išeinu ir einu, einu, einu,

o tada pagalvoju ‘kur aš skubu?’. Sustoju. Apsisuku ir grįžtu.

kartais bjauriuosi žmonėmis, nes jie griauna pasaulį, nes jie dingsta iš Lietuvos,

o vėliau grįžta, nes jie nežino ko nori, nes jiems svarbiausia išorė, o ne vidus.

nes jie nežino ko nori, bet reikalauja.

kartais man trūksta, bet nežinau ko.

kartais bandau išluoti savo gyvenimą, bet nepavyksta

kartais atsidarius spintą noriu išmesti rūbus, kurių nebenešioju, bet man gaila.

kartais nepavyksta suprasti žmonių, kodėl jie taip greitai pasikeitė,

kodėl jie dedasi prieš kitus tuo, kas iš tikrųjų nėra.

kodėl kartais jie tiesiog bando taip kvailai išpopuliarėti?

kartais aš tiesiog kalbuosi su savimi, nes tai būna geriausia.

Visa tai - mūsų paslaptis

     Aš Tave ilgai bandžiau įkalbėti mus ten nuvykti ta proga, kad Tu jau rankose turėjai vairuotojo teises, kuom aš labai džiaugiausi. Nesvarbu, kad Tu dar nepatyręs vairuotojas, bet aš Tavim pasitikėjau visur ir visada. Nebijojau leistis kartu į ilgą kelionę. Pagaliau, pagaliau Tu sutikai. Su nekantrumu laukiau ryto.
     Prabudau su šypsena veide, greitai susiruošiau ir pražengus pro duris jau pamačiau stovintį Tave su šypsena veide. Tai buvo viena iš geriausių akimirkų, viena iš pirmų mūsų dienų. Apkabinau. Visą kelionę mano ranka laikė Tavają, kuri buvo ant pavarų svirties. Mes juokėmės, kalbėjome. Džiaugėmės vienu kitu, kaip niekad. Tai buvo pirmoji mūsų kelionė. Tai buvo mūsų pradžia. Net tuomet, kai dangų apgaubė debesų patalai, mes nenuliūdome, nes žinojome, kad kai mes kartu - saulė ir vėl išlys džiuginti pasaulio. Taip ir nutiko. Kai jau basi, susikabinę rankomis ėjome smėliu, supratau, kad ne veltui aš kovojau, ne veltui kovojai ir Tu, ne veltui vienas kito pavydėdavome, nenorėdami to parodyti. Keista, kai niekad net nebuvom iki šios akimirkos užsiminę, kad jaučiame vienas kitam simpatiją, mums nereikėjo to. Nereikėjo tų žodžių.
     Mes krykštavom lyg maži vaikai, mes šokinėjom vandenyje, mes sukomės ratu, kol nugriūdavom, mes skynėm vienas kitam gėles, mes skaičiavom akmenukus, mes maitinom kirus, mes bučiavom skruostus, m e s b u v o m k a r t u .
     Saulei leidžiantis, mes drybsojom apsikabinę, kalbėjom apie viską, apie ką per beveik tris metus nebuvom kalbėję, ką buvom vienas nuo kito nuslėpę. Niekas daugiau mums tuo metu nerūpėjo, nes buvom kartu, niekas negalėjo mums sudrumsti ramybės, nieko nedrįso to padaryti. Tu rūkei, o aš žiūrėjau. Man gražu rūkantys vyrai, o tuo labiau, kad tai Tu. Aš dar dabar užuodžiu Tavo kvepalus, aš dar ir dabar turiu sudžiuvusių ramunių puokštę, aš dar dabar laikau Tavo ranką savo delne.”

aš dar dabar myliu tave

visa tai - mūsų paslaptis.